Delnuose tirpstančios snaigės |
Kai krenta pirmosios snaigės naktį – dairaus aplink aš tamsoje Mėnulis šypsos, žiūri į mane – tokia laiminga snaigių glėbyje. Ant blakstienų snaigės krenta, viena, antra, jų draugės dar ir dar viena Tam galo nėra šios nakties tyloje O kai žaidimas man sus snaigėm nusibodo – namo ėjau ir paslydus nukritau Ir pamačiau gražiausia vaizdą Prie mano veido buvo vėl gi snaigės Raštų gausumu pasaulį jos neprilygo niekam, tačiau manęs jos baidės Nes užkritusios ant mano skruosto - vandens lašu jos nuteka Ir grožėtis nieks jomis negali Nes pavirtusios lašu jos palieka savo snaigių šalį Pamiškėse baigia tirpti sniegas. Sako, kad kažkurią naktį dar snigo. Galbūt paskutinį kartą, nes jau pavasaris. Snigo retomis pavienėmis snaigėmis. Kiekviena iš jų buvo nuostabi, kiekviena buvo nepakartojama. Tereikėjo tik sustoti ir gerai gerai įsižiūrėti. Juk kiekvienas galime matyti tai, ką norime: arba purviną sniegą, arba stulbinančias snaiges. Bet rinkdamiesi, geriau patikėkime japonais, kurie tam turi netgi specialų žodį „jukinti" - „grožėjimasis sniegu". Iš snaigių gyvenimo
Kai buvo įveikti sukilę angelai, jie prarado savo baltuosius sparnus. Jų baltos plunksnos padengė žemę spindinčiu kilimu. Taip atsirado sniegas ir prasidėjo pirmoji žiema. Snaigės per mikroskopą Snaiges per mikroskopą fotografavo Kalifornijos technologijos instituto fizikas Kennethas Libbrechtas. Jis sukūrė specialų interneto puslapį www.snowcrystals.com, kuriame sudėtos gražiausios Šiaurės Ontarijo, Aliaskos, Vermonto, Mičigano ir Siera Nevados kalnų snaigių nuotraukos. |
Танцуют белые снежинки
Сегодня в небе белый вальс,
Словно хрустальные пылинки
Они покроют все тот час. И пусть их танец - лишь мгновенье,
Не умалить тем красоты,
Их малость - путь к соединенью,
А краткость - знак большой судьбы!
Mielos Moterys, mergaitės, Deivės
Tekrinta baltos snaigės, atnešdamos Jums gražią viltį ir tikėjimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą